- kerėpla
- kerė́pla sf. (1)
1. J trišakas medelis, statomas žemyn šakomis, žaidžiant toki vaikų žaidimą: Medžio nuopjova su trimis šakelėmis – kerėpla rš. Pastatyk kerėplą, tada kirsim Dkš. Ko čia išsiplėtei kaip kerė́pla?! Šl.
2. balnelis su medinėmis veltiniu apsiūtomis lentelėmis, kurios atsiremia į arklio pečius: Negerai kerė́plą padarė, tai trina arkliui sketerių Ml.
3. nedailus, išsikėtojęs daiktas: Kerė́pla mašina stovi, kad nei praeiti negalima Sml. Sėdi kaip kerė́pla – vietą tik užima Ds.
4. scom. išsiskėtęs, išsišakojęs augalas (ppr. medis, krūmas): Ten nėra gerų medžių, tik toki kerė́plos Šk. Jau ir tą kerėplą nupjovėt Ig. Mūsų medžiai netikę, kerė́plos Vlkv. Iškirsk tą obelį kerė́plą – ji visą kiemą užima Pbs.
5. scom. J nevikrus, nerangus žmogus: Dėlto gi tu ir kerė́pla OG98. Ot kerėpla, ėjo ir nuvirto Ds. Ot kerė́pla, vėl sudaužė puodynę Bgs. Jau viškai senis kerė́pla, ė da šokt eina Dgl. Ėjo per slenkstį ir sugriuvo – kerė́pla! Vj. Už tokio kerėplos tai aš jokiu būdu netekėčiau Ps.
◊ kerė́plą mùšti tokį vaikų žaidimą žaisti (sustojus ratu, stengtis lazdom numušti viduryje pastatytą trišaką medelį): Radau galvijus kuo ramiausiai besiganančius savo lankose, o piemenis kerėplą mušančius J.Bil. Kerė́plą mùš piemenys Plk.
Dictionary of the Lithuanian Language.